miércoles, 28 de octubre de 2009

(Colonia Sarmiento- Chubut- 1903-1983)



CASIMIRO SZLAPELIS



...hoy me quedan algunos minerales
y algo más que una milenaria astilla
petrificada del cargamento que me
mandó Don Casimiro con las
identificaciones manuscritas de lo
que es cada piedra. En el grabador
escucho su voz firme contando su
historia increíble...
Francisco N.Juárez


Nace el 1º de octubre de 1895 en el pueblo de Kupiskis, a orillas del río Levuo, en Lituania. Su padre Justino, ha tenido cuatro hijos con su primera mujer pero, después, se ha enamorado de nuevo y se ha casado con Sofía Yankaukas, por eso ya no le extraña ver ahora la cara de esta criatura recién nacida, tan arrugada, tan azulosa, tan parecida a todas las otras.
El padre de Justino se llama Isidoro y vive sin su familia y muy lejos de su Lituania natal, en Gualeguaychú, Argentina. En 1897 Isidoro se cansa del litoral, del río y de los mosquitos y decide partir hacia la zona de Colonia Sarmiento. Descubrirá que hay allí también un río, pero más angosto, con cisnes de cuello negro y sin mosquitos. Hay también viento. Hay dos lagos que, de a ratos, se embravecen. Hay caminos polvorientos, un bosque petrificado y una soledad más árida y más temible que la de Gualeguaychú, por eso se vuelve y le escribe una carta desgarradora a su hijo Justino pidiéndole que se encuentre con él en este final de mundo.
Justino y toda su familia llegan a la Argentina. El pequeño Casimiro inaugura su segundo año de vida cerca del río caluroso y marrón, mientras su padre y su abuelo trabajan la chacra y su madre ha comenzado a dictar clases en la escuela de artes y oficios y va teniendo más hijos.
En el verano de 1903 una manga de langostas les devora los campos y todos deciden radicarse definitivamente en Sarmiento, aun con la soledad.
Las aguas del Lago Musters están grises, heladas y con olas. Más lejos se ven los sauces bordeando el río Senguer. Casimiro y algunos de sus hermanos comienzan a ir a la escuela allí pero, luego, él sigue estudiando pupilo en Comodoro Rivadavia. Todos saben que, en el colegio de los salesianos los huérfanos abandonados, los indígenas y los pobres de solemnidad, se admiten gratuitamente.
Después, con los años, Casimiro será esquilador, peón, carrero, mecánico. También será el primer automovilista del lugar conduciendo un Buick de cuatro cilindros con palanca afuera. Para 1918 sigue soltero, compra su primer coche propio y se independiza.
En el pueblo también vive Amalia Ramig, una joven rusa llegada con su familia de una colonia alemana en el Volga, protestante luterana.
Estimada Amalia - le escribirá ardido de vergüenza y desesperación - no sé si usted habrá reparado alguna vez en una presencia temblequeante, casi desapercibida, que la ve pasar todas las tardes por la esquina del almacén. Esa presencia, mi querida, no es otra que la mía, tan temblequeante como esta mano - también mía - que en este justo instante se atreve a escribirle y a rogarle que me permita, alguna de estas tardes, mirarla a usted a los ojos para decirle, en presencia no desapercibida sino concreta, cuánto la amo.
Casimiro se preguntará por muchos años qué fuerza había sido la que le permitió deslizar esa carta debajo de la puerta cancel de la casa de Amalia pero lo cierto es que ella accede a esperarlo y a escuchar su encendida declaración de amor de sus propios labios, un día particularmente ventoso a fines de octubre de 1918.
Pero los padres de Amalia se oponen a semejante compromiso por asuntos religiosos y, sobre todo, porque la chica es todavía menor de edad. Casimiro delira con el rapto de la niña: se imagina llevándosela lejos, despeinando sus trenzas, persiguiéndola a las escondidas entre los álamos, incluso viajando a Lituania juntos en algún barco carguero; pero al fin resuelve con cordura esperar a que ella se haga mayor. El día de su cumpleaños la va a buscar con su sombrero de paja echado para atrás y su chaqueta de domingo. Amalia sale de su casa sólo con un atado con sus ropas, una carterita de cuero negro y la negativa de sus padres, que la miran partir detrás de la ventana entrecerrada. Se casarán, pero bastantes años después porque en Sarmiento no hay iglesia.
Casimiro trabaja como contratista pero también construye caminos y escuelas y, en 1922, compra una radio. Es muy difícil sintonizar una emisora desde esas latitudes pero, cuando consigue encontrar "Radio Cultura" que llega de Buenos Aires, pone el artefacto a todo volumen y la gente del pueblo se arremolina a las puertas de su casa siempre abierta, para poder escuchar y compartir.
Con Amalia tienen seis hijos: Elena, Tula, Antena, Rosa, Alba y Febo. Todos conformarán más tarde un conjunto coral que cantará en todo acontecimiento importante de la zona. Es que Casimiro mismo es un personaje importante de la zona.
En 1929 se le ocurre explotar una mina de hierro y cobre que ha descubierto en el Lago Fontana. La llaman "El solcito" y, en su inauguración, toca la banda municipal de Sarmiento.
Casimiro también buscará uranio en las mesetas patagónicas, será operador de cine, dirigirá las obras de otras escuelas en Río Mayo, Aldea Beleiro, Apeleg; pero lo que él realmente quiere es volar. Volar como las águilas y los cóndores. Acortar distancias, difuminar fronteras, desvanecerse en el aire.
En 1933 da sus primeros pasos en un planeador. Vuela por los cielos del sur como ha hecho todo siempre: sin permiso y sin licencia.
En 1951 recién consigue su brevet y entonces se compra un avión de segunda mano y funda un aeroclub. Tendrá tres aviones Casimiro en su vida. Al tercero lo llama Chimango. Es un pequeño Luscombe de 1947 y él usa la ruta 3 como guía para seguir el rumbo.
Con ese avión traslada enfermos, acarrea materiales y hombres para seguir abriendo caminos en la Patagonia, lleva a algunos chicos, también sin permiso, a volar sobre las casas y les arroja a otros, para que se repartan, bolsas de caramelos que estallan como bombas sobre los patios de las escuelas.
Todo sigue igual - le escribirá a Amalia alguna tarde melancólica de marzo - todo sigue como era entonces, como cuando fui a buscarte con mi sombrero de paja y te vi esperarme con tus zapatitos de taco a la puerta de la casa de ladrillo de tus padres. Siempre estaremos juntos y, alguna vez, volaremos entre los pasillos de la eternidad y cruzaremos todos los obstáculos.
Tiempo después, y también con ese último avión, Casimiro tirará flores todos los domingos sobre el cementerio, tratando de hacer puntería para que las margaritas y los malvones y las rosas silvestres, caigan sobre la tumba de Amalia que ya hace algunos años no está con él. Entonces, nada es igual. Las visitas al cementerio se volverán casi cotidianas en el otoño y en el invierno de 1982, aun con frío y nieve. Solo, tantas veces sin la compañía de sus hijos o de sus innumerables nietos, continuará con la obsesiva limpieza del sepulcro matrimonial, del respaldo de yeso que lo espera como alargando los brazos en esa tierra firme tan diferente a los cielos patagónicos y abiertos.
Casimiro se apaga la tarde del 10 de mayo de 1983, después de almorzar en el aeroclub mientras se adormece escuchando por la radio una melodía de Brahms con el diario en la mano.
Mónica Soave
NOTAS:
Casimiro crió a su familia en la Chacra "El Labrador" a aproximadamente 10 km de Sarmiento, lugar que hoy puede visitar

(Sarmiento - Chubut kolonija 1903 - 1983)



CASIMIRAS SZLAPELIS (KAZIMIERAS ŠLAPELIS)

...šiandien dar turiu likusius kelis mineralus
ir vieną kitą suakmenėjusią tūkstantmečio senumo atskalą iš krovinio, kurį man atsiuntė Donas Casimiras su ranka rašytais kiekvieno akmens apibūdinimais. Garso įraše girdžiu jo ryžtingą balsą, pasakojantį savo neįtikėtiną istoriją.
Francisco N. Juárez


Gimė 1895-ųjų metų spalio 1 dieną Kupiškio miestelyje prie Lėvens upės krantų, Lietuvoje. Jo tėvas Justinas susilaukė keturių vaikų su savo pirmąja žmona, tačiau vėliau įsimylėjo dar kartą ir vedė Sofiją Yankaukas, dėl to jam jau nebeatrodo keista dabar žvelgti į šios neseniai gimusios būtybės veidą, tokį susiraukšlėjusį bei pamėlusį, tokį panašų į visus kitus.
Justino tėvas Isidorius gyvena labai toli nuo savo šeimos ir nuo gimtosios Lietuvos, Gualeguaychū vietovėje, Argentinoje. 1897-aisiais metais Isidorius galutinai pavargsta nuo pakrantės, nuo upės, nuo uodų ir nusprendžia leistis į kelionę link Sarmiento kolonijos vietų. Vėliau atras, jog ten taip pat yra upė, tačiau ne tokia plati, su juodosiomis gulbėmis ir be uodų. Ten taip pat pučia vėjas. Yra du ežerai, kurie retkarčiais tampa audringi. Yra dulkėti keliai, suakmenėjęs miškas ir vienatvė, dar labiau bejausmė ir grėsminga nei ta, kurią buvo radęs Gualeguaychū vietovėje. Dėl šios priežasties grįžta atgal ir rašo savo sūnui Justinui širdį draskantį laišką su prašymu, jog šis taip pat atvažiuotų į šį pasaulio kraštą.
Justinas su visa šeima atvyksta į Argentiną. Jiems gyvenant šalia karštos ir rudos upės, kol jo tėvas ir senelis stato fermą, o jo motina pradeda vesti pamokas menų ir amatų mokykloje bei susilaukia daugiau vaikų, mažajam Casimirui sukanka du metai.
1903-ųjų metų vasarą skėrių antplūdis sunaikina jų laukus ir tuomet visi galutinai nusprendžia įsikurti Sarmiento miestelyje, nors ir vis dar jausdamiesi vieniši.
Musters ežero vandenys atrodo pilki, lediniai ir banguoti. Kiek toliau matosi gluosniai, augantys Senguer upės pakraščiu. Casimiras su kai kuriais savo broliais ten pradeda eiti į mokyklą, tačiau vėliau jis tęsia mokslus internatinėje mokykloje Comodoro Rivadavia miestelyje. Beglobiai našlaičiai, čiabuviai ir visiški vargšai į saleziečių mokyklą yra priimami nemokamai.
Metams bėgant Casimiras dirbs avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat taps pirmuoju gyvenvietės automobilistu, vairuojančiu keturių cilindrų Buick su išorine pavarų svirtimi. 1918-aisiais metais jis, vis dar viengungis, įsigyja savo pirmąjį automobilį ir tampa savarankišku.
Tame pačiame miestelyje gyvena jauna rusaitė Amalia Ramig, protestantė liuterone,kuri su šeima čia atsikraustė iš vokiečiu kolonijos Volgoje
Brangi Amalia, - jai rašys, degdamas iš gėdos ir nevilties, - nežinau ar Jūsų žvilgsnis kada nors užkliuvo už virpančio silueto, beveik nepastebimo, kurį kiekvieną popietę matote praslenkantįpro sandėlio kampą. Šis siluetas, brangioji, nėra kas kita kaip aš, toks virpantis, kaip ši mano ranka - kuri taip pat yra mano, ir kuri būtent šiuo momentu išdrįsta Jums rašyti bei maldauti, kad man leistumėte kurią nors iš tų popiečių pažvelgti Jums į akis bei ne nepastebimai, o užtikrintai ištarti, kaip aš Jus myliu.
Casimiras daugelį metų savęs klaus, kokią jėgą pasitelkęs jis išdrįso įbrukti šį laišką po Amalios namų vidinėmis durimis, tačiau, kaip ten bebūtų, 1918-ųjų metų spaliui besibaigiant, vieną itin vėjuotą dieną ji nusprendžia jo palaukti ir atidžiai išklausyti uždegantį meilės prisipažinimą iš jo paties lūpų.
Tačiau Amalios tėvai šioms sužadėtuvėms nepritaria dėl religinių priežasčių, ir ypač dėl to, kad mergaitė dar nėra pilnametė. Casimiras kliedi apie merginos pagrobimą, įsivaizduodamas kaip jis ją išsiveža toli, išpina jos kasas, slapčia vaikosi ją tarp tuopų, netgi keliauja kartu į Lietuvą kokiu nors krovininiu laivu; tačiau galų gale blaiviai nusprendžia palaukti iki kol Amalia bus pilnametė. Pasipuošęs sekmadieniniu švarku bei atgal atlenkta šiaudine skrybėle jos gimimo dieną išsiruošia jos sutikti. Amalia išeina iš namų tik su rūbų ryšulėliu, juodu odiniu rankinuku bei išsižadėta savo tėvų, kurie ją stebi iš už pusiau užvertų langų. Pora susituoks, tačiau tai įvyks praėjus keletui metų, nes Sarmiento miestelyje nėra bažnyčios.
Casimiras dirba rangovu, tačiau taip pat stato kelius bei mokyklas ir 1922-aisiais metais įsigyja radijo imtuvą. Tose platumose labai sunku surasti radijo stotį, tačiau kai Casimiras pagaliau atranda "Radio Cultura", transliuojamą iš Buenos Airių, kiek įmanoma pradeda eiti į mokyklą, tačiau vėliau jis tęsia mokslus internatinėje mokykloje Comodoro Rivadavia miestelyje. Beglobiai našlaičiai, čiabuviai ir visiški vargšai į saleziečių mokyklą yra priimami nemokamai.
Metams bėgant Casimiras dirbs avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat taps pirmuoju gyvenvietės automobilistu, vairuojančiu keturių cilindrų Buick su išorine pavarų svirtimi. 1918-aisiais metais jis, vis dar viengungis, įsigyja savo pirmąjį automobilį ir tampa savarankišku.
Tame pačiame miestelyje gyvena jauna rusaitė Amalia Ramig, protestantė liuterone,
kuri su šeima čia atsikraustė iš vokiečiu kolonijos Volgoje
Brangi Amalia, - jai rašys, degdamas iš gėdos ir nevilties, - nežinau ar Jūsų žvilgsnis kada nors užkliuvo už virpančio silueto, beveik nepastebimo, kurį kiekvieną popietę matote praslenkantįpro sandėlio kampą. Šis siluetas, brangioji, nėra kas kita kaip aš, toks virpantis, kaip ši mano ranka - kuri taip pat yra mano, ir kuri būtent šiuo momentu išdrįsta Jums rašyti bei maldauti, kad man leistumėte kurią nors iš tų popiečių pažvelgti Jums į akis bei ne nepastebimai, o užtikrintai ištarti, kaip aš Jus myliu.
Casimiras daugelį metų savęs klaus, kokią jėgą pasitelkęs jis išdrįso įbrukti šį laišką po Amalios namų vidinėmis durimis, tačiau, kaip ten bebūtų, 1918-ųjų metų spaliui besibaigiant, vieną itin vėjuotą dieną ji nusprendžia jo palaukti ir atidžiai išklausyti uždegantį meilės prisipažinimą iš jo paties lūpų.
Tačiau Amalios tėvai šioms sužadėtuvėms nepritaria dėl religinių priežasčių, ir ypač dėl to, kad mergaitė dar nėra pilnametė. Casimiras kliedi apie merginos pagrobimą, įsivaizduodamas kaip jis ją išsiveža toli, išpina jos kasas, slapčia vaikosi ją tarp tuopų, netgi keliauja kartu į Lietuvą kokiu nors krovininiu laivu; tačiau galų gale blaiviai nusprendžia palaukti iki kol Amalia bus pilnametė. Pasipuošęs sekmadieniniu švarku bei atgal atlenkta šiaudine skrybėle jos gimimo dieną išsiruošia jos sutikti. Amalia išeina iš namų tik su rūbų ryšulėliu, juodu odiniu rankinuku bei išsižadėta savo tėvų, kurie ją stebi iš už pusiau užvertų langų. Pora susituoks, tačiau tai įvyks praėjus keletui metų, nes Sarmiento miestelyje nėra bažnyčios.
Casimiras dirba rangovu, tačiau taip pat stato kelius bei mokyklas ir 1922-aisiais metais įsigyja radijo imtuvą. Tose platumose labai pradeda eiti į mokyklą, tačiau vėliau jis tęsia mokslus internatinėje mokykloje Comodoro Rivadavia miestelyje. Beglobiai našlaičiai, čiabuviai ir visiški vargšai į saleziečių mokyklą yra priimami nemokamai.
Metams bėgant Casimiras dirbs avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat taps pirmuoju gyvenvietės automobilistu, vairuojančiu keturių cilindrų Buick su išorine pavarų svirtimi. 1918-aisiais metais jis, vis dar viengungis, įsigyja savo pirmąjį automobilį ir tampa savarankišku.
Tame pačiame miestelyje gyvena jauna rusaitė Amalia Ramig, protestantė liuterone,
kuri su šeima čia atsikraustė iš vokiečiu kolonijos Volgoje
Brangi Amalia, - jai rašys, degdamas iš gėdos ir nevilties, - nežinau ar Jūsų žvilgsnis kada nors užkliuvo už virpančio silueto, beveik nepastebimo, kurį kiekvieną popietę matote praslenkantįpro sandėlio kampą. Šis siluetas, brangioji, nėra kas kita kaip aš, toks virpantis, kaip ši mano ranka - kuri taip pat yra mano, ir kuri būtent šiuo momentu išdrįsta Jums rašyti bei maldauti, kad man leistumėte kurią nors iš tų popiečių pažvelgti Jums į akis bei ne nepastebimai, o užtikrintai ištarti, kaip aš Jus myliu.
Casimiras daugelį metų savęs klaus, kokią jėgą pasitelkęs jis išdrįso įbrukti šį laišką po Amalios namų vidinėmis durimis, tačiau, kaip ten bebūtų, 1918-ųjų metų spaliui besibaigiant, vieną itin vėjuotą dieną ji nusprendžia jo palaukti ir atidžiai išklausyti uždegantį meilės prisipažinimą iš jo paties lūpų.
Tačiau Amalios tėvai šioms sužadėtuvėms nepritaria dėl religinių priežasčių, ir ypač dėl to, kad mergaitė dar nėra pilnametė. Casimiras kliedi apie merginos pagrobimą, įsivaizduodamas kaip jis ją išsiveža toli, išpina jos kasas, slapčia vaikosi ją tarp tuopų, netgi keliauja kartu į Lietuvą kokiu nors krovininiu laivu; tačiau galų gale blaiviai nusprendžia palaukti iki kol Amalia bus pilnametė. Pasipuošęs sekmadieniniu švarku bei atgal atlenkta šiaudine skrybėle jos gimimo dieną išsiruošia jos sutikti. Amalia išeina iš namų tik su rūbų ryšulėliu, juodu odiniu rankinuku bei išsižadėta savo tėvų, kurie ją stebi iš už pusiau užvertų langų. Pora susituoks, tačiau tai įvyks praėjus keletui metų, nes Sarmiento miestelyje nėra bažnyčios.
Casimiras dirba rangovu, tačiau taip pat stato kelius bei mokyklas ir 1922-aisiais metais įsigyja radijo imtuvą. Tose platumose labai sunku surasti radijo stotį, tačiau kai Casimiras pagaliau atranda "Radio Cultura", transliuojamą iš Buenos Airių, kiek įmanoma
sunku surasti radijo stotį, tačiau kai Casimiras pagaliau atranda "Radio Cultura", transliuojamą iš Buenos Airių, kiek įmanoma
labiau pagarsina radijo imtuvą ir miestelio gyventojai ima buriuotis aplink jo namų duris, kurios visada yra atviros, klausydamiesi bei dalindamiesi žiniomis.
Su Amalia susilaukia šešeto vaikų: Elenos, Antenos, Rosos, Albos ir Febo. Visi jie vėliau dainuos chore, kuris dalyvaus visuose svarbiuose vietos įvykiuose. Tiesą pasakius, pats Casimiras yra svarbi vietos asmenybė.
1929-aisiais metais jis sugalvoja eksploatuoti geležies ir vario miną kurią neseniai atrado Fontaną ežere. Miną pakrikštija "Saulele" ir jos atidaryme groja municipalinis Sarmiento orkestras.
Casimiras vėliau taip pat ieško urano Patagonijos plynaukštėse, dirba kino operatoriumi, vadovaus darbams kitose mokyklose Rio Mayo, Aldea Beleiro, Apeleg vietovėse, tačiau jis labiausiai trokšta skraidyti. Skraidyti kaip skraido ereliai ir kondorai. Sutrumpinti atstumus, išsklaidyti sienas, išnykti ore.
1933-aisiais metais žengia pirmuosius žingsnius ir pakyla į orą sklandytuvu. Casimiras raižo pietų dangų taip, kaip darydavo viską ir visada - be leidimo ir be licencijos.
1951-aisiais Casimiras, neseniai gavęs piloto licenciją įsigyja naudotą lėktuvą ir įsteigia oro klubą. Per visą savo gyvenimą Casimiras turės tris lėktuvus. Trečiąjį pakrikštija "Vanagu". Tai nedidelis, 1947-ųjų metų Luscombe lėktuvėlis ir Casimiras naudoja 3 maršrutą kaip orientyrą idant nenukrypti nuo rumbo.
Šiuo lėktuvu jis gabena ligonius, perveža medžiagas bei žmones, tam, kad toliau tiesti kelius Patagonijoje, taip pat be leidimo skraidina vaikus virš jų namų, o kitiems mėto saldainių maišelius, kuriuos šie turi tarpusavyje pasidalinti ir kurie nukritę sprogsta lyg bombos mokyklų vidiniuose kiemuose.
Niekas nesikeičia, - kurį nors melancholišką kovo vakarą rašys Amaliai, - Niekas nepasikeitė nuo to momento, kai ėjau tavęs pasitikti su savo šiaudine skrybėle ir pamačiau tave apsiavusią aukštakulniais bateliais, laukiančią prie tavo tėvų mūrinio namo. Visada būsime kartu ir kada nors skrisime amžinybės takais bei įveiksime visas kliūtis.
Vėliau ir vis dar iš to paties paskutinio lėktuvo Casimiras kiekvieną sekmadienį mėtys gėles virš kapinių, stengdamasis pataikyti, kad ramunės, piliarožės ir laukinės rožės nukristų ant Amalios, kurios jau keletą metų nebėra šalia jo, kapo. Tuomet jau viskas buvo pasikeitę. 1982-ųjų metų rudenį ir žiemą netgi sningant ir spaudžiant šalčiui, apsilankymai kapinėse tampa kasdienybe. Vienišas, dažnai be vaikų ir nesuskaičiuojamų anūkų palydos, Casimiras
be perstojo valo šeimyninį kapą ir gipsinę atramą, kuri jo laukia tartum ištiesusi rankas šioje tvirtoje žemėje, kuri taip skiriasi nuo atvirų Patagonijos dangaus mėlių.
Casimiras užgęsta 1983-ųjų metų gegužės 10 dienos popietę, po priešpiečių oro klube, užmigdytas iš radijo imtuvo sklindančios Bramso melodijos, su laikraščiu rankoje.
Mónica Soave
PASTABOS.
Casimiras su šeima gyveno fermoje "EI Labrador", maždaug 10 km nuo Sarmiento, kurią dabar galima aplankyti.