CASIMIRAS SZLAPELIS (KAZIMIERAS ŠLAPELIS)
...šiandien dar turiu likusius kelis mineralus
ir vieną kitą suakmenėjusią tūkstantmečio senumo atskalą iš krovinio, kurį man atsiuntė Donas Casimiras su ranka rašytais kiekvieno akmens apibūdinimais. Garso įraše girdžiu jo ryžtingą balsą, pasakojantį savo neįtikėtiną istoriją.
Francisco N. Juárez
Gimė 1895-ųjų metų spalio 1 dieną Kupiškio miestelyje prie Lėvens upės krantų, Lietuvoje. Jo tėvas Justinas susilaukė keturių vaikų su savo pirmąja žmona, tačiau vėliau įsimylėjo dar kartą ir vedė Sofiją Yankaukas, dėl to jam jau nebeatrodo keista dabar žvelgti į šios neseniai gimusios būtybės veidą, tokį susiraukšlėjusį bei pamėlusį, tokį panašų į visus kitus.
Justino tėvas Isidorius gyvena labai toli nuo savo šeimos ir nuo gimtosios Lietuvos, Gualeguaychū vietovėje, Argentinoje. 1897-aisiais metais Isidorius galutinai pavargsta nuo pakrantės, nuo upės, nuo uodų ir nusprendžia leistis į kelionę link Sarmiento kolonijos vietų. Vėliau atras, jog ten taip pat yra upė, tačiau ne tokia plati, su juodosiomis gulbėmis ir be uodų. Ten taip pat pučia vėjas. Yra du ežerai, kurie retkarčiais tampa audringi. Yra dulkėti keliai, suakmenėjęs miškas ir vienatvė, dar labiau bejausmė ir grėsminga nei ta, kurią buvo radęs Gualeguaychū vietovėje. Dėl šios priežasties grįžta atgal ir rašo savo sūnui Justinui širdį draskantį laišką su prašymu, jog šis taip pat atvažiuotų į šį pasaulio kraštą.
Justinas su visa šeima atvyksta į Argentiną. Jiems gyvenant šalia karštos ir rudos upės, kol jo tėvas ir senelis stato fermą, o jo motina pradeda vesti pamokas menų ir amatų mokykloje bei susilaukia daugiau vaikų, mažajam Casimirui sukanka du metai.
1903-ųjų metų vasarą skėrių antplūdis sunaikina jų laukus ir tuomet visi galutinai nusprendžia įsikurti Sarmiento miestelyje, nors ir vis dar jausdamiesi vieniši.
Musters ežero vandenys atrodo pilki, lediniai ir banguoti. Kiek toliau matosi gluosniai, augantys Senguer upės pakraščiu. Casimiras su kai kuriais savo broliais ten pradeda eiti į mokyklą, tačiau vėliau jis tęsia mokslus internatinėje mokykloje Comodoro Rivadavia miestelyje. Beglobiai našlaičiai, čiabuviai ir visiški vargšai į saleziečių mokyklą yra priimami nemokamai.
Metams bėgant Casimiras dirbs avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat taps pirmuoju gyvenvietės automobilistu, vairuojančiu keturių cilindrų Buick su išorine pavarų svirtimi. 1918-aisiais metais jis, vis dar viengungis, įsigyja savo pirmąjį automobilį ir tampa savarankišku.
Tame pačiame miestelyje gyvena jauna rusaitė Amalia Ramig, protestantė liuterone,kuri su šeima čia atsikraustė iš vokiečiu kolonijos Volgoje
Brangi Amalia, - jai rašys, degdamas iš gėdos ir nevilties, - nežinau ar Jūsų žvilgsnis kada nors užkliuvo už virpančio silueto, beveik nepastebimo, kurį kiekvieną popietę matote praslenkantįpro sandėlio kampą. Šis siluetas, brangioji, nėra kas kita kaip aš, toks virpantis, kaip ši mano ranka - kuri taip pat yra mano, ir kuri būtent šiuo momentu išdrįsta Jums rašyti bei maldauti, kad man leistumėte kurią nors iš tų popiečių pažvelgti Jums į akis bei ne nepastebimai, o užtikrintai ištarti, kaip aš Jus myliu.
Casimiras daugelį metų savęs klaus, kokią jėgą pasitelkęs jis išdrįso įbrukti šį laišką po Amalios namų vidinėmis durimis, tačiau, kaip ten bebūtų, 1918-ųjų metų spaliui besibaigiant, vieną itin vėjuotą dieną ji nusprendžia jo palaukti ir atidžiai išklausyti uždegantį meilės prisipažinimą iš jo paties lūpų.
Tačiau Amalios tėvai šioms sužadėtuvėms nepritaria dėl religinių priežasčių, ir ypač dėl to, kad mergaitė dar nėra pilnametė. Casimiras kliedi apie merginos pagrobimą, įsivaizduodamas kaip jis ją išsiveža toli, išpina jos kasas, slapčia vaikosi ją tarp tuopų, netgi keliauja kartu į Lietuvą kokiu nors krovininiu laivu; tačiau galų gale blaiviai nusprendžia palaukti iki kol Amalia bus pilnametė. Pasipuošęs sekmadieniniu švarku bei atgal atlenkta šiaudine skrybėle jos gimimo dieną išsiruošia jos sutikti. Amalia išeina iš namų tik su rūbų ryšulėliu, juodu odiniu rankinuku bei išsižadėta savo tėvų, kurie ją stebi iš už pusiau užvertų langų. Pora susituoks, tačiau tai įvyks praėjus keletui metų, nes Sarmiento miestelyje nėra bažnyčios.
Casimiras dirba rangovu, tačiau taip pat stato kelius bei mokyklas ir 1922-aisiais metais įsigyja radijo imtuvą. Tose platumose labai sunku surasti radijo stotį, tačiau kai Casimiras pagaliau atranda "Radio Cultura", transliuojamą iš Buenos Airių, kiek įmanoma pradeda eiti į mokyklą, tačiau vėliau jis tęsia mokslus internatinėje mokykloje Comodoro Rivadavia miestelyje. Beglobiai našlaičiai, čiabuviai ir visiški vargšai į saleziečių mokyklą yra priimami nemokamai.
Metams bėgant Casimiras dirbs avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat taps pirmuoju gyvenvietės automobilistu, vairuojančiu keturių cilindrų Buick su išorine pavarų svirtimi. 1918-aisiais metais jis, vis dar viengungis, įsigyja savo pirmąjį automobilį ir tampa savarankišku.
Tame pačiame miestelyje gyvena jauna rusaitė Amalia Ramig, protestantė liuterone,
kuri su šeima čia atsikraustė iš vokiečiu kolonijos Volgoje
Brangi Amalia, - jai rašys, degdamas iš gėdos ir nevilties, - nežinau ar Jūsų žvilgsnis kada nors užkliuvo už virpančio silueto, beveik nepastebimo, kurį kiekvieną popietę matote praslenkantįpro sandėlio kampą. Šis siluetas, brangioji, nėra kas kita kaip aš, toks virpantis, kaip ši mano ranka - kuri taip pat yra mano, ir kuri būtent šiuo momentu išdrįsta Jums rašyti bei maldauti, kad man leistumėte kurią nors iš tų popiečių pažvelgti Jums į akis bei ne nepastebimai, o užtikrintai ištarti, kaip aš Jus myliu.
Casimiras daugelį metų savęs klaus, kokią jėgą pasitelkęs jis išdrįso įbrukti šį laišką po Amalios namų vidinėmis durimis, tačiau, kaip ten bebūtų, 1918-ųjų metų spaliui besibaigiant, vieną itin vėjuotą dieną ji nusprendžia jo palaukti ir atidžiai išklausyti uždegantį meilės prisipažinimą iš jo paties lūpų.
Tačiau Amalios tėvai šioms sužadėtuvėms nepritaria dėl religinių priežasčių, ir ypač dėl to, kad mergaitė dar nėra pilnametė. Casimiras kliedi apie merginos pagrobimą, įsivaizduodamas kaip jis ją išsiveža toli, išpina jos kasas, slapčia vaikosi ją tarp tuopų, netgi keliauja kartu į Lietuvą kokiu nors krovininiu laivu; tačiau galų gale blaiviai nusprendžia palaukti iki kol Amalia bus pilnametė. Pasipuošęs sekmadieniniu švarku bei atgal atlenkta šiaudine skrybėle jos gimimo dieną išsiruošia jos sutikti. Amalia išeina iš namų tik su rūbų ryšulėliu, juodu odiniu rankinuku bei išsižadėta savo tėvų, kurie ją stebi iš už pusiau užvertų langų. Pora susituoks, tačiau tai įvyks praėjus keletui metų, nes Sarmiento miestelyje nėra bažnyčios.
Casimiras dirba rangovu, tačiau taip pat stato kelius bei mokyklas ir 1922-aisiais metais įsigyja radijo imtuvą. Tose platumose labai pradeda eiti į mokyklą, tačiau vėliau jis tęsia mokslus internatinėje mokykloje Comodoro Rivadavia miestelyje. Beglobiai našlaičiai, čiabuviai ir visiški vargšai į saleziečių mokyklą yra priimami nemokamai.
Metams bėgant Casimiras dirbs avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat taps pirmuoju gyvenvietės automobilistu, vairuojančiu keturių cilindrų Buick su išorine pavarų svirtimi. 1918-aisiais metais jis, vis dar viengungis, įsigyja savo pirmąjį automobilį ir tampa savarankišku.
Tame pačiame miestelyje gyvena jauna rusaitė Amalia Ramig, protestantė liuterone,
kuri su šeima čia atsikraustė iš vokiečiu kolonijos Volgoje
Brangi Amalia, - jai rašys, degdamas iš gėdos ir nevilties, - nežinau ar Jūsų žvilgsnis kada nors užkliuvo už virpančio silueto, beveik nepastebimo, kurį kiekvieną popietę matote praslenkantįpro sandėlio kampą. Šis siluetas, brangioji, nėra kas kita kaip aš, toks virpantis, kaip ši mano ranka - kuri taip pat yra mano, ir kuri būtent šiuo momentu išdrįsta Jums rašyti bei maldauti, kad man leistumėte kurią nors iš tų popiečių pažvelgti Jums į akis bei ne nepastebimai, o užtikrintai ištarti, kaip aš Jus myliu.
Casimiras daugelį metų savęs klaus, kokią jėgą pasitelkęs jis išdrįso įbrukti šį laišką po Amalios namų vidinėmis durimis, tačiau, kaip ten bebūtų, 1918-ųjų metų spaliui besibaigiant, vieną itin vėjuotą dieną ji nusprendžia jo palaukti ir atidžiai išklausyti uždegantį meilės prisipažinimą iš jo paties lūpų.
Tačiau Amalios tėvai šioms sužadėtuvėms nepritaria dėl religinių priežasčių, ir ypač dėl to, kad mergaitė dar nėra pilnametė. Casimiras kliedi apie merginos pagrobimą, įsivaizduodamas kaip jis ją išsiveža toli, išpina jos kasas, slapčia vaikosi ją tarp tuopų, netgi keliauja kartu į Lietuvą kokiu nors krovininiu laivu; tačiau galų gale blaiviai nusprendžia palaukti iki kol Amalia bus pilnametė. Pasipuošęs sekmadieniniu švarku bei atgal atlenkta šiaudine skrybėle jos gimimo dieną išsiruošia jos sutikti. Amalia išeina iš namų tik su rūbų ryšulėliu, juodu odiniu rankinuku bei išsižadėta savo tėvų, kurie ją stebi iš už pusiau užvertų langų. Pora susituoks, tačiau tai įvyks praėjus keletui metų, nes Sarmiento miestelyje nėra bažnyčios.
Casimiras dirba rangovu, tačiau taip pat stato kelius bei mokyklas ir 1922-aisiais metais įsigyja radijo imtuvą. Tose platumose labai sunku surasti radijo stotį, tačiau kai Casimiras pagaliau atranda "Radio Cultura", transliuojamą iš Buenos Airių, kiek įmanoma
sunku surasti radijo stotį, tačiau kai Casimiras pagaliau atranda "Radio Cultura", transliuojamą iš Buenos Airių, kiek įmanoma
labiau pagarsina radijo imtuvą ir miestelio gyventojai ima buriuotis aplink jo namų duris, kurios visada yra atviros, klausydamiesi bei dalindamiesi žiniomis.
Su Amalia susilaukia šešeto vaikų: Elenos, Antenos, Rosos, Albos ir Febo. Visi jie vėliau dainuos chore, kuris dalyvaus visuose svarbiuose vietos įvykiuose. Tiesą pasakius, pats Casimiras yra svarbi vietos asmenybė.
1929-aisiais metais jis sugalvoja eksploatuoti geležies ir vario miną kurią neseniai atrado Fontaną ežere. Miną pakrikštija "Saulele" ir jos atidaryme groja municipalinis Sarmiento orkestras.
Casimiras vėliau taip pat ieško urano Patagonijos plynaukštėse, dirba kino operatoriumi, vadovaus darbams kitose mokyklose Rio Mayo, Aldea Beleiro, Apeleg vietovėse, tačiau jis labiausiai trokšta skraidyti. Skraidyti kaip skraido ereliai ir kondorai. Sutrumpinti atstumus, išsklaidyti sienas, išnykti ore.
1933-aisiais metais žengia pirmuosius žingsnius ir pakyla į orą sklandytuvu. Casimiras raižo pietų dangų taip, kaip darydavo viską ir visada - be leidimo ir be licencijos.
1951-aisiais Casimiras, neseniai gavęs piloto licenciją įsigyja naudotą lėktuvą ir įsteigia oro klubą. Per visą savo gyvenimą Casimiras turės tris lėktuvus. Trečiąjį pakrikštija "Vanagu". Tai nedidelis, 1947-ųjų metų Luscombe lėktuvėlis ir Casimiras naudoja 3 maršrutą kaip orientyrą idant nenukrypti nuo rumbo.
Šiuo lėktuvu jis gabena ligonius, perveža medžiagas bei žmones, tam, kad toliau tiesti kelius Patagonijoje, taip pat be leidimo skraidina vaikus virš jų namų, o kitiems mėto saldainių maišelius, kuriuos šie turi tarpusavyje pasidalinti ir kurie nukritę sprogsta lyg bombos mokyklų vidiniuose kiemuose.
Niekas nesikeičia, - kurį nors melancholišką kovo vakarą rašys Amaliai, - Niekas nepasikeitė nuo to momento, kai ėjau tavęs pasitikti su savo šiaudine skrybėle ir pamačiau tave apsiavusią aukštakulniais bateliais, laukiančią prie tavo tėvų mūrinio namo. Visada būsime kartu ir kada nors skrisime amžinybės takais bei įveiksime visas kliūtis.
Vėliau ir vis dar iš to paties paskutinio lėktuvo Casimiras kiekvieną sekmadienį mėtys gėles virš kapinių, stengdamasis pataikyti, kad ramunės, piliarožės ir laukinės rožės nukristų ant Amalios, kurios jau keletą metų nebėra šalia jo, kapo. Tuomet jau viskas buvo pasikeitę. 1982-ųjų metų rudenį ir žiemą netgi sningant ir spaudžiant šalčiui, apsilankymai kapinėse tampa kasdienybe. Vienišas, dažnai be vaikų ir nesuskaičiuojamų anūkų palydos, Casimiras
be perstojo valo šeimyninį kapą ir gipsinę atramą, kuri jo laukia tartum ištiesusi rankas šioje tvirtoje žemėje, kuri taip skiriasi nuo atvirų Patagonijos dangaus mėlių.
Casimiras užgęsta 1983-ųjų metų gegužės 10 dienos popietę, po priešpiečių oro klube, užmigdytas iš radijo imtuvo sklindančios Bramso melodijos, su laikraščiu rankoje.
Mónica Soave
PASTABOS.
Casimiras su šeima gyveno fermoje "EI Labrador", maždaug 10 km nuo Sarmiento, kurią dabar galima aplankyti.
...šiandien dar turiu likusius kelis mineralus
ir vieną kitą suakmenėjusią tūkstantmečio senumo atskalą iš krovinio, kurį man atsiuntė Donas Casimiras su ranka rašytais kiekvieno akmens apibūdinimais. Garso įraše girdžiu jo ryžtingą balsą, pasakojantį savo neįtikėtiną istoriją.
Francisco N. Juárez
Gimė 1895-ųjų metų spalio 1 dieną Kupiškio miestelyje prie Lėvens upės krantų, Lietuvoje. Jo tėvas Justinas susilaukė keturių vaikų su savo pirmąja žmona, tačiau vėliau įsimylėjo dar kartą ir vedė Sofiją Yankaukas, dėl to jam jau nebeatrodo keista dabar žvelgti į šios neseniai gimusios būtybės veidą, tokį susiraukšlėjusį bei pamėlusį, tokį panašų į visus kitus.
Justino tėvas Isidorius gyvena labai toli nuo savo šeimos ir nuo gimtosios Lietuvos, Gualeguaychū vietovėje, Argentinoje. 1897-aisiais metais Isidorius galutinai pavargsta nuo pakrantės, nuo upės, nuo uodų ir nusprendžia leistis į kelionę link Sarmiento kolonijos vietų. Vėliau atras, jog ten taip pat yra upė, tačiau ne tokia plati, su juodosiomis gulbėmis ir be uodų. Ten taip pat pučia vėjas. Yra du ežerai, kurie retkarčiais tampa audringi. Yra dulkėti keliai, suakmenėjęs miškas ir vienatvė, dar labiau bejausmė ir grėsminga nei ta, kurią buvo radęs Gualeguaychū vietovėje. Dėl šios priežasties grįžta atgal ir rašo savo sūnui Justinui širdį draskantį laišką su prašymu, jog šis taip pat atvažiuotų į šį pasaulio kraštą.
Justinas su visa šeima atvyksta į Argentiną. Jiems gyvenant šalia karštos ir rudos upės, kol jo tėvas ir senelis stato fermą, o jo motina pradeda vesti pamokas menų ir amatų mokykloje bei susilaukia daugiau vaikų, mažajam Casimirui sukanka du metai.
1903-ųjų metų vasarą skėrių antplūdis sunaikina jų laukus ir tuomet visi galutinai nusprendžia įsikurti Sarmiento miestelyje, nors ir vis dar jausdamiesi vieniši.
Musters ežero vandenys atrodo pilki, lediniai ir banguoti. Kiek toliau matosi gluosniai, augantys Senguer upės pakraščiu. Casimiras su kai kuriais savo broliais ten pradeda eiti į mokyklą, tačiau vėliau jis tęsia mokslus internatinėje mokykloje Comodoro Rivadavia miestelyje. Beglobiai našlaičiai, čiabuviai ir visiški vargšai į saleziečių mokyklą yra priimami nemokamai.
Metams bėgant Casimiras dirbs avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat taps pirmuoju gyvenvietės automobilistu, vairuojančiu keturių cilindrų Buick su išorine pavarų svirtimi. 1918-aisiais metais jis, vis dar viengungis, įsigyja savo pirmąjį automobilį ir tampa savarankišku.
Tame pačiame miestelyje gyvena jauna rusaitė Amalia Ramig, protestantė liuterone,kuri su šeima čia atsikraustė iš vokiečiu kolonijos Volgoje
Brangi Amalia, - jai rašys, degdamas iš gėdos ir nevilties, - nežinau ar Jūsų žvilgsnis kada nors užkliuvo už virpančio silueto, beveik nepastebimo, kurį kiekvieną popietę matote praslenkantįpro sandėlio kampą. Šis siluetas, brangioji, nėra kas kita kaip aš, toks virpantis, kaip ši mano ranka - kuri taip pat yra mano, ir kuri būtent šiuo momentu išdrįsta Jums rašyti bei maldauti, kad man leistumėte kurią nors iš tų popiečių pažvelgti Jums į akis bei ne nepastebimai, o užtikrintai ištarti, kaip aš Jus myliu.
Casimiras daugelį metų savęs klaus, kokią jėgą pasitelkęs jis išdrįso įbrukti šį laišką po Amalios namų vidinėmis durimis, tačiau, kaip ten bebūtų, 1918-ųjų metų spaliui besibaigiant, vieną itin vėjuotą dieną ji nusprendžia jo palaukti ir atidžiai išklausyti uždegantį meilės prisipažinimą iš jo paties lūpų.
Tačiau Amalios tėvai šioms sužadėtuvėms nepritaria dėl religinių priežasčių, ir ypač dėl to, kad mergaitė dar nėra pilnametė. Casimiras kliedi apie merginos pagrobimą, įsivaizduodamas kaip jis ją išsiveža toli, išpina jos kasas, slapčia vaikosi ją tarp tuopų, netgi keliauja kartu į Lietuvą kokiu nors krovininiu laivu; tačiau galų gale blaiviai nusprendžia palaukti iki kol Amalia bus pilnametė. Pasipuošęs sekmadieniniu švarku bei atgal atlenkta šiaudine skrybėle jos gimimo dieną išsiruošia jos sutikti. Amalia išeina iš namų tik su rūbų ryšulėliu, juodu odiniu rankinuku bei išsižadėta savo tėvų, kurie ją stebi iš už pusiau užvertų langų. Pora susituoks, tačiau tai įvyks praėjus keletui metų, nes Sarmiento miestelyje nėra bažnyčios.
Casimiras dirba rangovu, tačiau taip pat stato kelius bei mokyklas ir 1922-aisiais metais įsigyja radijo imtuvą. Tose platumose labai sunku surasti radijo stotį, tačiau kai Casimiras pagaliau atranda "Radio Cultura", transliuojamą iš Buenos Airių, kiek įmanoma pradeda eiti į mokyklą, tačiau vėliau jis tęsia mokslus internatinėje mokykloje Comodoro Rivadavia miestelyje. Beglobiai našlaičiai, čiabuviai ir visiški vargšai į saleziečių mokyklą yra priimami nemokamai.
Metams bėgant Casimiras dirbs avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat taps pirmuoju gyvenvietės automobilistu, vairuojančiu keturių cilindrų Buick su išorine pavarų svirtimi. 1918-aisiais metais jis, vis dar viengungis, įsigyja savo pirmąjį automobilį ir tampa savarankišku.
Tame pačiame miestelyje gyvena jauna rusaitė Amalia Ramig, protestantė liuterone,
kuri su šeima čia atsikraustė iš vokiečiu kolonijos Volgoje
Brangi Amalia, - jai rašys, degdamas iš gėdos ir nevilties, - nežinau ar Jūsų žvilgsnis kada nors užkliuvo už virpančio silueto, beveik nepastebimo, kurį kiekvieną popietę matote praslenkantįpro sandėlio kampą. Šis siluetas, brangioji, nėra kas kita kaip aš, toks virpantis, kaip ši mano ranka - kuri taip pat yra mano, ir kuri būtent šiuo momentu išdrįsta Jums rašyti bei maldauti, kad man leistumėte kurią nors iš tų popiečių pažvelgti Jums į akis bei ne nepastebimai, o užtikrintai ištarti, kaip aš Jus myliu.
Casimiras daugelį metų savęs klaus, kokią jėgą pasitelkęs jis išdrįso įbrukti šį laišką po Amalios namų vidinėmis durimis, tačiau, kaip ten bebūtų, 1918-ųjų metų spaliui besibaigiant, vieną itin vėjuotą dieną ji nusprendžia jo palaukti ir atidžiai išklausyti uždegantį meilės prisipažinimą iš jo paties lūpų.
Tačiau Amalios tėvai šioms sužadėtuvėms nepritaria dėl religinių priežasčių, ir ypač dėl to, kad mergaitė dar nėra pilnametė. Casimiras kliedi apie merginos pagrobimą, įsivaizduodamas kaip jis ją išsiveža toli, išpina jos kasas, slapčia vaikosi ją tarp tuopų, netgi keliauja kartu į Lietuvą kokiu nors krovininiu laivu; tačiau galų gale blaiviai nusprendžia palaukti iki kol Amalia bus pilnametė. Pasipuošęs sekmadieniniu švarku bei atgal atlenkta šiaudine skrybėle jos gimimo dieną išsiruošia jos sutikti. Amalia išeina iš namų tik su rūbų ryšulėliu, juodu odiniu rankinuku bei išsižadėta savo tėvų, kurie ją stebi iš už pusiau užvertų langų. Pora susituoks, tačiau tai įvyks praėjus keletui metų, nes Sarmiento miestelyje nėra bažnyčios.
Casimiras dirba rangovu, tačiau taip pat stato kelius bei mokyklas ir 1922-aisiais metais įsigyja radijo imtuvą. Tose platumose labai pradeda eiti į mokyklą, tačiau vėliau jis tęsia mokslus internatinėje mokykloje Comodoro Rivadavia miestelyje. Beglobiai našlaičiai, čiabuviai ir visiški vargšai į saleziečių mokyklą yra priimami nemokamai.
Metams bėgant Casimiras dirbs avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat taps pirmuoju gyvenvietės automobilistu, vairuojančiu keturių cilindrų Buick su išorine pavarų svirtimi. 1918-aisiais metais jis, vis dar viengungis, įsigyja savo pirmąjį automobilį ir tampa savarankišku.
Tame pačiame miestelyje gyvena jauna rusaitė Amalia Ramig, protestantė liuterone,
kuri su šeima čia atsikraustė iš vokiečiu kolonijos Volgoje
Brangi Amalia, - jai rašys, degdamas iš gėdos ir nevilties, - nežinau ar Jūsų žvilgsnis kada nors užkliuvo už virpančio silueto, beveik nepastebimo, kurį kiekvieną popietę matote praslenkantįpro sandėlio kampą. Šis siluetas, brangioji, nėra kas kita kaip aš, toks virpantis, kaip ši mano ranka - kuri taip pat yra mano, ir kuri būtent šiuo momentu išdrįsta Jums rašyti bei maldauti, kad man leistumėte kurią nors iš tų popiečių pažvelgti Jums į akis bei ne nepastebimai, o užtikrintai ištarti, kaip aš Jus myliu.
Casimiras daugelį metų savęs klaus, kokią jėgą pasitelkęs jis išdrįso įbrukti šį laišką po Amalios namų vidinėmis durimis, tačiau, kaip ten bebūtų, 1918-ųjų metų spaliui besibaigiant, vieną itin vėjuotą dieną ji nusprendžia jo palaukti ir atidžiai išklausyti uždegantį meilės prisipažinimą iš jo paties lūpų.
Tačiau Amalios tėvai šioms sužadėtuvėms nepritaria dėl religinių priežasčių, ir ypač dėl to, kad mergaitė dar nėra pilnametė. Casimiras kliedi apie merginos pagrobimą, įsivaizduodamas kaip jis ją išsiveža toli, išpina jos kasas, slapčia vaikosi ją tarp tuopų, netgi keliauja kartu į Lietuvą kokiu nors krovininiu laivu; tačiau galų gale blaiviai nusprendžia palaukti iki kol Amalia bus pilnametė. Pasipuošęs sekmadieniniu švarku bei atgal atlenkta šiaudine skrybėle jos gimimo dieną išsiruošia jos sutikti. Amalia išeina iš namų tik su rūbų ryšulėliu, juodu odiniu rankinuku bei išsižadėta savo tėvų, kurie ją stebi iš už pusiau užvertų langų. Pora susituoks, tačiau tai įvyks praėjus keletui metų, nes Sarmiento miestelyje nėra bažnyčios.
Casimiras dirba rangovu, tačiau taip pat stato kelius bei mokyklas ir 1922-aisiais metais įsigyja radijo imtuvą. Tose platumose labai sunku surasti radijo stotį, tačiau kai Casimiras pagaliau atranda "Radio Cultura", transliuojamą iš Buenos Airių, kiek įmanoma
sunku surasti radijo stotį, tačiau kai Casimiras pagaliau atranda "Radio Cultura", transliuojamą iš Buenos Airių, kiek įmanoma
labiau pagarsina radijo imtuvą ir miestelio gyventojai ima buriuotis aplink jo namų duris, kurios visada yra atviros, klausydamiesi bei dalindamiesi žiniomis.
Su Amalia susilaukia šešeto vaikų: Elenos, Antenos, Rosos, Albos ir Febo. Visi jie vėliau dainuos chore, kuris dalyvaus visuose svarbiuose vietos įvykiuose. Tiesą pasakius, pats Casimiras yra svarbi vietos asmenybė.
1929-aisiais metais jis sugalvoja eksploatuoti geležies ir vario miną kurią neseniai atrado Fontaną ežere. Miną pakrikštija "Saulele" ir jos atidaryme groja municipalinis Sarmiento orkestras.
Casimiras vėliau taip pat ieško urano Patagonijos plynaukštėse, dirba kino operatoriumi, vadovaus darbams kitose mokyklose Rio Mayo, Aldea Beleiro, Apeleg vietovėse, tačiau jis labiausiai trokšta skraidyti. Skraidyti kaip skraido ereliai ir kondorai. Sutrumpinti atstumus, išsklaidyti sienas, išnykti ore.
1933-aisiais metais žengia pirmuosius žingsnius ir pakyla į orą sklandytuvu. Casimiras raižo pietų dangų taip, kaip darydavo viską ir visada - be leidimo ir be licencijos.
1951-aisiais Casimiras, neseniai gavęs piloto licenciją įsigyja naudotą lėktuvą ir įsteigia oro klubą. Per visą savo gyvenimą Casimiras turės tris lėktuvus. Trečiąjį pakrikštija "Vanagu". Tai nedidelis, 1947-ųjų metų Luscombe lėktuvėlis ir Casimiras naudoja 3 maršrutą kaip orientyrą idant nenukrypti nuo rumbo.
Šiuo lėktuvu jis gabena ligonius, perveža medžiagas bei žmones, tam, kad toliau tiesti kelius Patagonijoje, taip pat be leidimo skraidina vaikus virš jų namų, o kitiems mėto saldainių maišelius, kuriuos šie turi tarpusavyje pasidalinti ir kurie nukritę sprogsta lyg bombos mokyklų vidiniuose kiemuose.
Niekas nesikeičia, - kurį nors melancholišką kovo vakarą rašys Amaliai, - Niekas nepasikeitė nuo to momento, kai ėjau tavęs pasitikti su savo šiaudine skrybėle ir pamačiau tave apsiavusią aukštakulniais bateliais, laukiančią prie tavo tėvų mūrinio namo. Visada būsime kartu ir kada nors skrisime amžinybės takais bei įveiksime visas kliūtis.
Vėliau ir vis dar iš to paties paskutinio lėktuvo Casimiras kiekvieną sekmadienį mėtys gėles virš kapinių, stengdamasis pataikyti, kad ramunės, piliarožės ir laukinės rožės nukristų ant Amalios, kurios jau keletą metų nebėra šalia jo, kapo. Tuomet jau viskas buvo pasikeitę. 1982-ųjų metų rudenį ir žiemą netgi sningant ir spaudžiant šalčiui, apsilankymai kapinėse tampa kasdienybe. Vienišas, dažnai be vaikų ir nesuskaičiuojamų anūkų palydos, Casimiras
be perstojo valo šeimyninį kapą ir gipsinę atramą, kuri jo laukia tartum ištiesusi rankas šioje tvirtoje žemėje, kuri taip skiriasi nuo atvirų Patagonijos dangaus mėlių.
Casimiras užgęsta 1983-ųjų metų gegužės 10 dienos popietę, po priešpiečių oro klube, užmigdytas iš radijo imtuvo sklindančios Bramso melodijos, su laikraščiu rankoje.
Mónica Soave
PASTABOS.
Casimiras su šeima gyveno fermoje "EI Labrador", maždaug 10 km nuo Sarmiento, kurią dabar galima aplankyti.
No hay comentarios:
Publicar un comentario